pradi
 

















 
 
 
 
 Katalik interneto tarnyba atskira knygele ileido antrj popieiaus BENEDIKTO XVI enciklik SPE SALVI
 
 


IEŠKOKITE KATALIK KNYGYNUOSE:

Popieius BENEDIKTAS XVI

Enciklika
SPE SALVI
apie krikionikj vilt

Kaunas: Katalik interneto tarnyba, 2008. – 64 p.


 


PRATARM

1. „SPE SALVI facti sumus – esame igelbti viltimi“, – romieiams ir mums sako Paulius (8, 24). „Atpirkimas“, igelbjimas, anot krikionikojo tikjimo, nra tiesiog duotas. Jis mums silomas ta prasme, kad mums dovanojama viltis, patikima viltis, kurios dka galime pakelti dabart: dabartimi, net jei ji sunki, galime gyventi bei j priimti, jei ji veda kok nors tiksl ir jei esame dl to tikslo tikri, jei tas tikslas pakankamai didis, kad pateisint kelionje dedamas pastangas. Dabar ikart kyla klausimas: kokio gi pobdio yra ta viltis, leidianti sakyti, jog ja remdamiesi ir tiesiog vien dl to, kad ji yra, esame atpirkti? Ir apie kok tikrum ia kalbama?

Tikjimas yra viltis

2. Prie imdamiesi i ms iandieni klausim, pirma turime dmiau siklausyti, kas apie vilt liudijama Šventajame Rate. „Viltis“ tikrai yra pagrindinis biblinio tikjimo odis – toks, kad vairiose vietose odius „tikjimas“ ir „viltis“ galima sukeisti vietomis. Taip Laike ydams „gilus tikjimas“ (10, 22) artimai siejamas su „nepajudinamu vilties ipainimu“ (10, 23). Taip pat Pirmajame Petro laike, krikionis raginant bti pasirengusius tikinamai atsakyti kiekvienam apie savo vilties logos – prasm ir pagrind (plg. 3, 15), „viltis“ lygiareikm „tikjimui“. Tai, kad pirmj krikioni smon esmingai lm suvokimas, jog jie gavo patikimos vilties dovan, aiktn taip pat ikyla tada, kai krikionikoji egzistencija lyginama su gyvenimu iki tikjimo arba kit religij sekj padtimi. Paulius efezieiams primena, kad jie iki susitikimo su Kristumi pasaulyje buv „be vilties ir be Dievo“ (Ef 2, 12). Jis, be abejons, ino, jog jie turi savo dievus, ipasta savo religij; taiau j dievai atsiskleid es abejotini, o i j prietaring mit nesklido jokia viltis. Nors ir turjo dievus, jie vis dlto buvo „be Dievo“ ir todl klaidiojo tamsiame pasaulyje, neinodami, kas j laukia. In nihil ab nihilo quam cito recidimus (kaip greitai i nieko nukrentame atgal niek) – urayta ant vieno to meto kapo. Šiais odiais aikiai ireikiama tai, k galvoje turjo Paulius. Ta paia dvasia tesalonikieiams jis pareikia: neturite nusiminti „kaip tie, kurie neturi vilties“ (1 Tes 4, 13). ia irgi kaip skiriamasis krikioni bruoas ikyla tai, kad jie turi ateit; ne ta prasme, kad konkreiai inot, kas j laukia, bet ta, kad apskritai ino, jog j gyvenimas ne tuias. Tik bnant tikram ateitimi kaip pozityvia tikrove, dabartis pasirodo esanti verta gyventi. Tad dabar galime pasakyti: krikionyb buvo ne tik „geroji naujiena“, t. y. praneimas apie iki tol neinotus dalykus. Šiandiene kalba pasakytume, jog krikionikoji inia buvusi ne vien „informacin“, bet ir „performacin“. Tai reikia: Evangelija yra ne tik perteikimas to, k galima painti, ji taip pat yra perteikimas, duodantis pradi faktams ir keiiantis gyvenim. Tamss laiko, ateities vartai atveriami. Turintis vilt gyvena kitaip; jam dovanotas naujas gyvenimas.

3. Bet dabar kyla klausimas: kokia ios vilties, kuri kaip viltis yra „atpirkimas“, esm? Atsakymo erdis pateikta k tik cituotame tekste i Laiko efezieiams: efezieiai iki susitikimo su Kristumi buvo be vilties, nes buvo „be Dievo pasaulyje“. Painti Diev – tikrj Diev – reikia gyti vilt. Mes, kurie visada gyvenome laikydamiesi krikionikosios Dievo sampratos ir esame prie jos priprat, vargiai besuvokiame tur i tikro susitikimo su Dievu kylani vilt. Vienos ms laik ventosios pavyzdys galt kakiek padti suvokti, k reikia realiai pirmkart sutikti Diev. Turiu galvoje popieiaus Jono Pauliaus II ventja paskelbt afrikiet Juozapin Bachit (Giuseppina Bakhita). Ji gim madaug – tikslios datos ji neinojo – 1869 m. Darfre, Sudane. Devyneri met buvo pagrobta prekiautoj vergais, kruvinai sumuta ir penkis kartus parduota Sudano verg turguose. Galiausiai tapusi vieno generolo motinos ir monos verge tarnaite, kasdien bdavo plakama ligi kraujo; nuo to jai visam gyvenimui liko 144 randai. 1882 m. vienas ital prekiautojas nupirko j ital konsului Callisto Legnani, dl mahdist siverimo grusiam Italij. Po toki baisi „eiminink“, kuriems ji iki tol priklaus, Bachita ia pagaliau paino visikai kitok „eiminink“, kur Venecijos dialektu vadino „paron“, – btent gyvj Diev, Jzaus Kristaus Diev. Iki tol jos painti eimininkai j niekindavo bei su ja blogai elgdavosi ar geriausiu atveju laikydavo naudinga verge. Taiau dabar ji igirdo, jog egzistuoja vis eiminink paron, vis viepai Viepats, ir kad tas Viepats yra geras, pats gerumas. Ji patyr, kad tas Viepats pasta ir j, kad ji irgi yra jo sukurta, maa to, mylima. Ji irgi buvo mylima io aukiausiojo Paron, kurio atvilgiu visi kiti eimininkai tra menki tarnai. Ji buvo pastama, mylima ir laukiama. Šis Šeimininkas netgi pats buvo prisims nuplaktojo dali ir dabar lauk jos sddamas „Tvo deinje“. Dabar ji turjo „vilt“ – ne tik kukli vilt surasti ne tokius iaurius eimininkus, bet ir didel vilt: a esu tikrai mylima, kad ir kas man nutikt, – esu tos Meils laukiama. Todl ir mano gyvenimas yra geras. Taip paindama vilt, ji pasijuto esanti „atpirkta“, suvok esanti ne verg, bet laisvas Dievo vaikas. Ji suprato, k norjo pasakyti Paulius primindamas efezieiams, kad jie pirmiau pasaulyje buv be vilties ir be Dievo – be vilties dl to, kad be Dievo. Todl kai j norjo grinti Sudan, ji ten vykti atsisak; nenorjo vl bti atskirta nuo savojo „Paron“. 1890 m. sausio 9 d. ji buvo pakriktyta bei sutvirtinta ir prim pirmj ventj Komunij i Venecijos patriarcho rank. 1896 m. gruodio 8 d. Veronoje dav adus bei stojo Canossos seser kongregacij ir nuo tada – be darbo zakristijoje bei prie vienuolyno vart – per savo vairias keliones po Italij stengdavosi paakinti imtis misijos: ilaisvinim, patirt per susitikim su Jzaus Kristaus Dievu, ji troko perteikti kitiems, kuo didesniam briui. Jai gimusios ir j „atpirkusios“ vilties ji negaljo pasilikti sau: ta viltis turjo pasiekti daugel, visus.

BENEDICTUS PP. XVI

 
 
   
 
     
1998-2002, 2003-2005, 2006-2020 Katalik interneto tarnyba, info@kit.lt
 
  pradi